Dėmesio centre – Superšeimininkas. Po patirtos netekties vėl atgyjantys namai
Mirus vyrui superšeimininkė Marianne netikėtai liko viena namuose, kuriuos neseniai kartu su juo puikiai įsirengė. Siekdama mažinti netekties keliamą skausmą ji ėmėsi savo verslo ir atvėrė savo namų Kalifornijoje duris svečiams iš viso pasaulio. Ji papasakojo, kaip svečių priėmimas suteikė jos gyvenimui naują prasmę ir ką reiškia moteriai būti verslininke:
Tai, kad į namus grįžo gyvenimas, žmonės, buvo kažkuo naudinga.
Kai praradau Mike, jutau didžiulę netektį ir tuštumą. 2017 m. gegužę jam buvo atlikta operacija. Tokių sėkmingai padaroma daugybė. Deja, įvyko komplikacijų ir jis neišgyveno. Likus keturioms dienoms iki šio įvykio mes atšventėme 26 metų buvimo kartu sukaktį.
Mano dukra persikėlė gyventi su manimi. Beveik po metų ji išsikraustė ir taip staiga likau namuose vienui viena.
Neprisimenu konkretaus įvykio ar priežasties, kodėl pradėjau priiminėti svečius. Tiesiog vis apie tai pagalvodavau. 2017 m. rugsėjį išvykau aplankyti draugų Oregone ir ten apsistojau Airbnb būste. Šeimininkas buvo mielas, su juo pasikalbėjau apie tai, kas nutiko. Pradėjau galvoti, kad taip priiminėti svečius ir man galėtų būti tinkamas variantas.
Mirus mano vyrui, baigėsi ir jo pensijos išmokos. Tai buvo reikšmingas pajamų sumažėjimas. Pati dirbu mokytoja, rašytoja ir dar kraštovaizdžio formuotoja. Tiesiog gyvenamoji vieta ėmė trukdyti susikaupti.
Įsivaizdavau, kad Airbnb – tai lengvai gaunamų pinigų šaltinis. Bet tai darbas. Būdama vieniša moteris, tikrai nerimavau dėl saugumo. Nusipirkau spynas svečių kambariams ir mano pačios kambariui, bet, manau, užsirakinau duris tik vieną kartą, kai svečias ketino atvykti labai vėlai, jau naktį. Mano draugė (irgi šeimininkė) patarė man parašyti savo namų aprašymą, kuris pritrauktų tokius žmones, kokių ir pageidauju, ir kol kas atrodo, kad tai veikia. Galbūt tai naivu, bet tam tikra prasme esu įsitikinusi, kad žmonės iš esmės yra geri.
Svečių priėmimas padėjo netapti atsiskyrėle. Būtent todėl turėjau rūpintis namo švara ir stengtis būti geros nuotaikos. Tenka šiek tiek susiimti. Visa tai tikrai išėjo į gera.
Prisimenu Mike kaskart, kai naujas žmogus žengia pro duris. Tai kažkiek nuliūdina, bet tuo pačiu ir suteikia naujų jėgų.
Jam patikdavo dirbti prie šio namo. Jis buvo dailidė. Kai 1995 m. nusipirkome namą, jo būklė buvo prasta, jį reikėjo tvarkyti. Ir vyras sukūrė tokią gražią vietą gyventi. Tam tikra prasme aš patiriu jo dvasią, jo energiją, kai žmonės įeina į namus, pastebi medžio dirbinius ir sako: „Oho, čia tai bent.“
Labai savimi didžiuojuosi. Bet, manau, kad mes abu. Kaip miela, kad galiu tuo pasidalinti.
Iš pradžių sakydavau svečiams, kad ką tik netekau vyro. Vėliau pajutau, kad tai tapo nebe pirmąją pokalbio tema.
Pas mane visada apsistodavo puikūs svečiai. Kadangi gyvenu Santa Monikoje, jie norėdavo keliauti į paplūdimį, į prieplauką, į Veneciją, todėl nedažnai juos matydavau. Man vis dar reikėjo daug erdvės ir daug tylos, todėl tai puikiai tiko.
Kartais mes kalbėdavomės prie puodelio kavos arba sėdėdavome ant verandos sūpynių mėgaudamiesi taure vyno ir nuo vandenyno pučiančiu vėjeliu. Kai kurie svečiai buvo tiesiog puikūs pašnekovai. Tai primindavo, kad gyvenimas tęsiasi, kad ir kaip banaliai tai beskambėtų.
Kartą pasisvečiuoti atvyko jauna moteris. Neminėjau, kad Mike mirė, bet galbūt ji atkreipė dėmesį į jo nuotraukas įvairiose namo vietose. Man ji papasakojo, kad prieš kelis mėnesius nelaimingo atsitikimo metu neteko savo vaikino. Tad susiklostė tokia neįtikėtina situacija, kai galėjau atverti ne tik namų duris, bet ir erdvę jai, kurioje ji galėtų išsikalbėti apie savo netektį su suprantančiu žmogumi. O man ji buvo žmogus, su kuriuo galėjau pasikalbėti apie Mike. Radome bendrą kalbą, pajutome tarpusavio artumą. Parašėme viena kitai kelias SMS žinutes. Galbūt ji atvyks dar kartą, o gal ir ne, bet bent trumpam geriau viena kitą pažinome.
Būdami šeimininkais, dalijamės savo erdve, bet kartais ir gerokai daugiau.
Atvėrusi savo namų duris turėjau galimybę kažką duoti net tada, kai savyje jaučiau tuštumą.
Ir štai – dabar turiu savo verslą. O apie buvimą pačiai sau viršininke ir galimybę rinktis tolesnę gyvenimo tėkmę būtų galima pasakoti ir pasakoti. Savo verslą turinti moteris išties jaučiasi stipri.
Suprantu, kad kai kam tai gali atrodyti pernelyg drąsu, bet susitikimai su svetimais žmonėmis kažkuo žavi. Juk šeimininkai padeda pavargusiems keliautojams. O kai jauti skausmą ir vienišumą, tas pabendravimas padeda pasijusti šiek tiek geriau.
Nuotraukas pateikė ir leido naudoti Marianne